Sveiki, Mielieji.
Sveikinuosi ir suprantu, kad esu mažai Jums pažįstama.
Tad, su džiaugsmu labinuosi ir dalinuosi savo kasdieniška istorija – apie tai, kaip nesusikalbame.
Visi esame patyrę tą akimirką, kai pokalbis pasisuka ne ten. Vienas žodis, viena frazė ir staiga tampame nebe draugais, o svetimais.
Kiekvienas ginčas turi slaptą slenkstį, kuomet
noras būti išgirstam tampa svarbesnis už norą išgirsti.
Būtent tada dažniausiai prarandame ryšį. Ne todėl, kad nesutariame. O todėl, kad už žodžių nustojame matyti žmogų.
Taip nutiko ir man. Išėjau vakariniam pasivaiksčiojimui. Tuo metu nesitikėjau akistatos su kaimyne. Sustabdžiusi mane ji garsiai pradėjo piktintis, kad nesirūpinu derliumi ir nenurenku prisirpusių trešnių, kurios auga šalia jos sklypo ir krisdamos teršia tvarkingą veją.
Gailiuosi, kad pasidaviau emocijai ir sureagavau spontaniškai. Pokalbis virto beprasmišku savo pozicijų aiškinimu. Abiem atrodė, kad kalbame, kaip su siena.
Norėjau nusisukti ir nueiti. Tik štai pasirodė kaimynės vyras ir šypsodamas pasisveikino. Veiksmas tarsi sulėtėjo, turėjau kelias sekundes ramiai suvokti, kad prieš mane – rūpestinga moteris. Kad jos nuomonė turi jausmą ir širdį, kurių nepastebiu.
Atsiprašiau kaimynės už trešnes. Ne viskas turi būti išspręsta iš karto. Norėdama išsaugoti ryšį, pasirinkau palikti vietos jai būti – net kai nesutariame.
Manau ryšys nėra tai, kas išlieka savaime.Kuriant santykius linkiu pokalbyje stabtelėjimo – vardan aiškumo, kas vis dėlto svarbiausia.
Įdomu, o kas Jums padeda susikalbėti, kai nuomonių skirtumai akivaizdūs?
Su meile,
Kristina Čiuželienė, ACC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
