Niekada nelyginkite savęs su kitais, lyginkite save tik su pačiu savimi.
Kiek kartų Jums tai yra tekę girdėti, o kiek kartų Jums tai iš tiesų pavyko? Ir kaip gali pavykti sakysite, jei nuo vaikystės buvom mokomi, kas pirmas suvalgys, tas gaus saldainį, kas pirmas apsirengs, galės sėdėti automobilio priekyje. Paskiau darželyje tik geriausi buvo kviečiami sudainuoti dainelę per šventę, o mokykloje atsidurdavo pagyrimų lentoje. Bent aš taip augau.
Dabar rodos sąmoningai suprantam, visi žmonės skirtingi, pradedant asmeniniais interesais ir siekiais, asmeninėmis savybėmis, socialinėmis aplinkybėmis, taip, kaip jaučia ar taip, kaip mato tuos pačius dalykus. Daugybė dalykų, kurių nei turim galimybės lyginti, nei reikia. Nes nepadeda. O tik dar labiau pablogina.
„taip džiaugiausi vaiko rezultatais, kol sužinojau, kad draugų vaikas surinko daugiau taškų tame pačiame konkurse“, „taip džiaugiausi, pirmu pardavimu, o tada sužinojau, kad kolegos pardavimas trigubai didesnis“ , ir taip pasaka be galo.
Pas kažką VISADA bus geriau, gražiau, daugiau, greičiau.. visada.
Įsileidę palyginimą, mes ne tik nebematom savo pasiekimo, bet ir patys sau leidžiam patirtį kartėlį. Vietoj antplūdžio jėgos, kuri leistų ir toliau judėti į priekį, mes pasirenkame užtraukti rankinį stabdį. Nusivylimas, pavydas, nepasitenkinimas ar net dvejonės dėl savivertės. Ir jei tų automatinių minčių ir jausmų nestabdom, ateinam iki taško, kur pradedam jausti mažesni už tuos, su kuriais lyginamės ar net kitų pasiekimus pradedam suvokti kaip savo pačių pralaimėjimus.
Sunku. Ir man sunku. Ir aš vis dar mokausi.
Mokausi priimti save, matyti save stipriąsias puses ir savo trigerius, ir dažniausiai ten, kur trigerina, ten labiausiai rūpi (skauda). Mokausi stabdyti tą automatinį minčių traukinį. Tada prijungiu refleksiją ir klausimus:
- Ką man tai sako apie mane?
- Ko aš iš tiesų noriu ir kur einu?
- Kaip kitaip galiu matyti situaciją?
- Kuo aš galiu didžiuotis žvilgtelėjusi atgal?
- Ką galiu daryti kitaip, kad pasiekti tai, ko aš noriu.
- Ką dar turiu suprasti ar išmokti, kad judėčiau savo tikslo link.
Perkeliant dėmesį nuo lyginamojo objekto ant savęs ir savo veiksmų, ima grįžti dėkingumas ir bei noras veikti. Pasitikėjimą sustiprina įsivardintas kitas žingsnis, kad ir nedidelis, bet realiai pasiekiamas.
Lyginkimės tik tai, kokie buvom ir kokie esame šiandien.
Šviesių minčių linkėdama,
Brigita Taralė
