Sveiki gyvi.
Gal galiu pakviesti pergalvoti vieną mintį, kuri turi gebėjimą “pristabdyti” reikalus?
Tikiu, kad tai sukurs vertės. Man ji dažnai primena stabtelti, giliai įkvėpti ir pasitikrinti savo būseną:
„Aš nežinau. Ir tai yra OK.“
Nežinojimas dažnai laikomas silpnumo ženklu. Tarsi negalėjimas atsakyti reikštų nekompetenciją, neapsisprendimą ar netgi pasyvumą.
Koučingo profesijoje (kaip, beje, ir gyvenime) – tikrasis buvimas dažnai prasideda nuo pripažinimo, kad nežinome visko. Ir nereikia žinoti.
ICF kompetencijoje „Išlaiko pilnavertį dėmesį“ aiškiai sakoma – koučingo specialistai geba patogiai jaustis nežinojimo erdvėje.
Kodėl tai svarbu? Būtent tuomet, kai paliekame vietos nežinomybei, galime išgirsti naują įžvalgą, pastebėti, kas slypi tarp eilučių, išdrįsti paklausti to, ko dar niekas nepaklausė.
Šiandienos pasaulyje tai tampa dar aktualesniu gebėjimu
Mes gyvename laikais, kai:
informacija pasiekia mus fragmentiškai,
kiekvienas turi savo versiją „tiesos“,
o DI gali atsakyti greičiau nei spėjame užduoti klausimą.
Ir vis dėlto – niekas, net pats pažangiausias algoritmas, negali žinoti visko.
Mes visi sprendimus priimame ne iš visumos, o iš to, ką matome, ką jaučiame, ką pasirenkame laikyti tiesa.
Nežinojimas šiuo atveju tampa ne trūkumu, o visumą užpildančia erdve.
Erdve apmąstyti. Sustoti. Išgirsti save ir kitą. Neturėti momentinio sprendimo.
Ir tik tada, kai išties įsiklausome, galime pasirinkti kryptį, kuri atitinka ne tik protą, bet ir vertybes.
Su meile,
Povilas Petrauskas | MCC, ACTC
#EsiDaugiau
#CoachingIsMore
